SPA
LT | EN
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
HORECA straipsniai
2011-02-23
Gyvas, arba žalias, maistas (angl. raw food), kitaip – žaliavalgystė, yra mitybos filosofija, judėjimas, dieta, užsienyje turinti daugybę sekėjų. Pamažu žalio, t. y. termiškai neapdoroto, maisto gerbėjų būrys plečiasi ir Lietuvoje. O augant paklausai atsiranda ir ją tenkinančių – pagal žaliavalgystės principus pagamintų produktų galima įsigyti specializuotose gurmaniškų ar ekologiškų produktų parduotuvėse, tokių patiekalų atsiranda restoranų valgiaraščiuose.

Apie žaliavalgystę ir iš jos užaugusį verslą VŽ „Savaitgalis“ kalbasi su Olga ir Viktoru Dzindzeletomis, rugsėjį Vilniaus senamiestyje pradėjusio veikti žalio maisto restorano „Raw Raw“ šeimininkais. 

Pašnekovų žodžiais, žaliavalgystė nėra naujiena – apie tai, kad žmogui naudinga visa, ką užaugina gamta, kalbama senuosiuose šaltiniuose, o termiškai neapdoroto maisto nauda organizmui mokslininkai aktyviai susidomėjo prieš gerus porą dešimtmečių.

„Iki šiol apie žaliavalgystę buvo kalbama visai nedaug, tad dabar tai atrodo kažkoks ypatingas, naujas išradimas“, – šypsosi p. Olga.

Naujokams ji paaiškina: gyvas, arba žalias, maistas tai nekeptas, nevirtas ir ne aukštesnėje nei 45 laipsnių Celsijaus temperatūroje apdorotas maistas.

„Esminis šios mitybos principas – imk tai, ką duoda gamta, ir valgyk vaisius, daržoves, riešutus, sėklas, grūdus, medų ir t. t. Karščiu neapdoroti produktai išsaugo visas naudingąsias medžiagas, vitaminus, enzimus, mineralus“, – kalba šeimininkė.

„Vienintelė išimtis – žiemą geriame arbatos“, – pildamasis karšto gėrimo sako p. Viktoras, o p. Olga priduria: kartais jie arbatos geria ne todėl, kad labai norėtųsi karštymo, bet todėl, kad tai yra savotiškas ritualas, bendravimo priemonė.

Klausyti savęs

Dzindzeletos pasakoja žaliavalgystę atradę prieš 3 metus. Pirma tokiu gyvenimo būdu susidomėjo p. Olga – perskaitė daug knygų, iššukavo internetą. Idėjos pasirodė priimtinos, tad nusprendė, kad „nuo rytojaus“ pati taip ir maitinsis. Neilgai trukus prie jos prisijungė ir p. Viktoras. Pasak jo, pereiti prie žaliavalgystės jie tarsi savaime pradėjo prieš 7 metus – ėmė lankyti jogos treniruotes, ilgainiui jų racione vis mažėjo mėsos, kumpius keitė jūrų gėrybės, žuvys.

„Iš pradžių man toji žaliavalgystė atrodė kažkokia nesąmonė. Pagrindinis mano argumentas buvo tas, kad žmogaus organizmas, visi jo metabolizmo procesai per tiek evoliucijos metų pasikeitė, ir tokie mitybos principai mums nebetinka. Bet mano požiūrį pakeitė antropologo Geoffo Bondo knyga. Mokslininkas joje nekalba apie žaliavalgystę, bet remdamasis turimomis istorinėmis žiniomis, aiškina, kaip keitėsi žmogaus mityba, kaip, kada joje atsirado vieni ar kiti produktai, kokių ligų jie atnešė ir t. t.“, – pasakoja p. Viktoras.

Anot pašnekovų, iš pradžių manę tik pabandyti, po kelių savaičių jie pajuto teigiamą šios mitybos poveikį organizmui ir nebenorėjo jos atsisakyti. Dzindzeletos tikina, jog valgydami žalią maistą nesijaučia apsunkę, pavargę, mieguisti, neriboja maisto kiekio – žalių daržovių, vaisių gali valgyti kada nori ir kiek nori. Jų žodžiais tariant, galvoj šviesu, o kai gerai jautiesi, ir į neigiamus dirgiklius, stresą ramiau, mažiau reaguoji.

„Netvirtiname, kad užtenka valgyti tik daržoves ir vaisius. Svarbiausia – klausytis savo organizmo. Pavyzdžiui, Olgai nereikia nei mėsos, nei žuvų. Man kartais norisi – tada suvalgau kokį žalios žuvies patiekalą. Bet noras ateina iš vidaus, valgau ne todėl, kad jos būtinai turi būti mūsų racione“, – kalba p. Viktoras.

Paklausti, ar atsisakius virtų, keptų patiekalų nenutikdavo taip, kad įprastų produktų norėdavosi nors vilku kauk, p. Olga tikina, jog jai nieko netrūko. Ponas Viktoras sako, kad labiausiai jis kankinosi dėl šokolado ir rizoto. Po kelių savaičių „kančios“ praėjo, o dabar atrado mėgstamų produktų termiškai neapdorotų pakaitalų, pvz., šokoladą puikiai atstoja džiovintos saldžiojo pupmedžio, kitaip – ceratonijos, ankštys.

Apskritai, dėsto jie, valgio, o ypač tam tikrų produktų, poreikis maitinantis žaliu maistu ilgainiui smarkiai sumažėja. Ponia Olga vardija savo dienos valgiaraštį: ryte ji gėrė sulčių, vėliau suvalgė porą bananų ir obuolį, vakarienę pasigamino savo restorane. Valgyti, tvirtina ji, reikia tada, kai tikrai norisi.

„Žaliavalgystės kritikai neretai remiasi teiginiu, esą jei žmonės būtų valgę tik šakneles ir vaisius, tai iki šiol tebesikarstytų medžiuose ir gyventų miškuose. Mano galva, evoliucija vyko todėl, kad į šiaurinius kraštus atsikrausčiusius žmones galvoti, tobulėti privertė gyvenimo sąlygos. Smegenys vystėsi ne todėl, kad jie pradėjo mėsą valgyti“, – savo požiūrį dėsto p. Viktoras ir sako, jog nieko tuo įtikinti nesiekia – tai jų pasirinkimas, jų organizmams tinkantis ir patinkantis.

Subrandinta idėja

SEKMADIENIUI Lėkštėje – tik žalias maistasSEKMADIENIUI Lėkštėje – tik žalias maistasPonia Olga kilusi iš Kirgizijos, p. Viktoras gimė ne Lietuvoje, jo tėvai iš gimtinės buvo ištremti. Ilgai gyvenusi Rusijoje, šeima į Lietuvą atvyko beveik prieš 11 m. Pasakoja, jog draugai seniau pas juos rinkdavosi valgyti plovo su aviena ir girdami šeimininkus vis paklausdavo, kodėl jie nekuria savo restorano.

„Ir mums ta mintis nebuvo svetima – Olgai visada patiko darbuotis virtuvėje. Kai atsirado išteklių ir pasijutom moraliai tam pasirengę, kilo natūralus klausimas – kokį restoraną mes norėtume atidaryti“, – kalba p. Viktoras.

Ponia Olga dalijasi patirtimi, jog į šį verslą atėjo rizikuodami: viena vertus, nebuvo viešojo maitinimo srities profesionalai. Kita vertus, nusprendę, kad dėl savo pačių geros savijautos sąžiningiau būtų atidaryti žalio maisto restoraną, išties neturėjo jokio supratimo, ar sulauks lankytojų, ar atsiras norinčių valgyti šaltus patiekalus, kai už lango ir taip šalta.

„Žaliavalgių Lietuvoje yra, bet ne tiek, kad iš to išgyventų restoranas, be to, tikrai ne visiems žaliavalgiams reikalingas toks restoranas“, – sako p. Olga.

Praėjus beveik pusmečiui nuo atidarymo šeimininkai atsikvepia: rizikavo ne be reikalo.

Ponas Viktoras į restoraną atvažiuoja „padirbėti ūkvedžiu“ baigęs savo pagrindinį darbą, vakarais restorane darbuojasi jų sūnus, savaitgaliais – ir dukra.

Restoranui vadovauja p. Olga. Ji šeimininkauja ir virtuvėje – dabar jau ne visą laiką, mat gaminti valgius išmokė personalą.

„Viena iš priežasčių, kodėl atidarėme būtent žalio maisto restoraną, yra ta, kad norėjome parodyti, jog galima valgyti, gyventi kitaip, kad ir iš daržovių, riešutų galima paruošti įvairių patiekalų, kad žalias maistas nėra vien salotos“, – kalba šeimininkė.

Anot jos, dažniausiai svečiai sako nesitikėję, kad sveikas maistas gali būti ir skanus. Dažnas ateina manydamas, kad šiame restorane tik užkąs, o „normaliai pavalgyti“ eis į tokį, kur gaus ir mėsos.

Ponia Olga pasakoja, jog dauguma restorane siūlomų patiekalų – iš jos patirties. Nustojusi valgyti termiškai apdorotą maistą, ji ieškojo įvairesnių daržovių valgių receptų, skaitė knygas, naršė internetą, bandė derinius dėlioti pati. Restorano valgiaraštį p. Olga vis papildo naujais patiekalais. Anot jos, taip įdomiau ir svečiams, ir pačiai – ji turi sukaupusi daug receptų. Be to, ne visi patiekalai pasiteisina: sušius klientai labai pamėgo, o štai p. Viktoro mėgstamiausi portabelo grybų valgiai įvertinimo nesulaukė.

„Siūlome ir keletą šiltų patiekalų, sriubų, bet jie vegetariški. Mes realistai – Lietuvoje šalta, šilto maisto pageidauja dauguma, o čia juk restoranas – norime sulaukti svečių, turime atsižvelgti į jų norus“, – dėsto p. Viktoras. Paklaustas apie alkoholinius gėrimus – juk vynai, gyvas alus termiškai neapdorojami, pašnekovas šypsosi. Sako, į žmonos žaliavalgystę „įsirašė“ su sąlyga, kad vyno jis neatsisakys. Bet ilgainiui šio gėrimo užsinori vis rečiau.

„Raw Raw“ alkoholio nėra. „Nesusitariam su kaimynais“, – tiesiai sako p. Viktoras ir aiškina, kad šiuo klausimu yra tos pačios nuomonės kaip ir apie šiltus patiekalus – jeigu patys pasirinko nevartoti, kodėl galimybę rinktis turėtų atimti iš kitų.

Baigiantis pokalbiui restorano šeimininkų teiraujuosi, ar nemano, kad dabar populiarėjanti žaliavalgystės mada kada nors praeis.

„Visko gali būti, gyvenimas parodys, ar ta idėja augs, ar sunyks. Tikiuosi, žmonių pas mus ateis ne tik todėl, kad dabar madinga valgyti ekologišką, natūralų maistą ar būti vegetarais. Bet jeigu ateis tik dėl mados, gal paragavę sugrįš dėl to, kad patiko, kad suprato. Žmonėms reikia kabliuko. Kai kuriems tai – mada“, – sako p. Olga.

***

Savaitgalio užkandžiams

Užkandėlė
Rekomenduoja Olga Dzindzeleta

Reikės
Puodelio nekepintų mirkytų saulėgrąžų (mirkyti vandenyje mažiausiai valandą)
Saliero stiebo
3 laiškinių svogūnų
Šaukšto smulkintų jūrų kopūstų
Džiovintų arba šviežių krapų
Įvairių pipirų mišinio

Padažui:
Česnako skiltelės
¼ puodelio citrinos sulčių
¼ šaukšto jūros arba Himalajų druskos
3/4 puodelio valandą vandenyje mirkytų anakardžių riešutų
½ šaukšto garstyčių miltelių
Apie ½ puodelio vandens


Visas padažo dalis sudėkite į smulkintuvą ir sutrinkite iki vientisos masės.

Susmulkinkite saliero stiebą, svogūnus, krapus.
Sumalkite saulėgrąžas – jų nereikia sutrinti į košę, grūdeliai turi jaustis.
Viską sumaišykite, įpilkite padažą, gerai išmaišykite ir palikite pastovėti gerą pusvalandį.

Galima patiekti kaip užtepą, mišrainę. Tiks ja įdaryti pomidorus.

***

Informaciją pateikė: www.vz.lt

Griežtai draudžiama HORECAGURU.LT paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti HORECAGURU.LT kaip šaltinį.
Vardas:
Vertinimas:
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Komentaras:
 
Vartotojų sritis
Renginių ir parodų kalendorius
<< Lapkritis 2017 >>
PATKPnŠS
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Paieška
  kontaktai   |   reklama   |   taisyklės   Interneto svetainių kūrimas: ITGroup.lt