SPA
LT | EN
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
HORECA pasaulis
2011-10-11

Kalbai pasisukus apie Bordo vynus, ne vienas žinovo balsu komentuoja: „Ach, tai ilgaamžiai, ilgai bręstantys, brangiausi pasaulio raudonieji vynai.“ Jie išgarsino Prancūzijos Bordo regioną visame pasaulyje, tad nieko keista, kad ir Bordo miestą, ir visą regioną gausiai lanko gurmanai ir gero vyno mėgėjai. O ištarus vos ne Bordo pašonėje esančių miestų pavadinimus "Beržerakas" (Bergerac) ar "Kahoras" (Cahors) kai kurie, net laikantys save Prancūzijos vynų žinovais, išverčia akis: „O kur tai yra? Dėl ko verta ten važiuoti?“

Tad po šių metų didžiausios Prancūzijos vyno parodos „Vinexpo“, kas dveji metai vykstančios Bordo, nusprendžiau pakeliauti piečiau nuo garsiojo regiono Dordonės, o vėliau – Loto upės slėniais.

Garsus ir ekologiškas

Pamojavę paskutiniam – gražiausiam – Bordo miesteliui Sent Emilijonui, įvažiuojame į Dordonę (Dordogne) – Prancūzijos departamentą šalies pietuose, Akvitanijos regione, pavadintą pagal to paties pavadinimo upę, su administraciniu centru Perigė (Perigrueux). Mūsų tikslas – Beržerako miestas, tačiau jo apskrityje daugybė įdomių objektų, tad sukame iš greitkelio ir siaurais tarp vynuogynų vingiuojančiais keliukais kylame XVI a. statytos Monbazijako (Montbazillac) pilies link. Apaugusi šimtamečiais medžiais, supama išpuoselėtų vynuogynų, renesansinė pilis apstulbina. Klaidžiojame po menes, autentiškais girgždančiais laiptais kylame į bokštus ir miegamuosius, leidžiamės į erdvią virtuvę su duonkepe krosnimi ir akmenine kriaukle, podėlį, šimtmečiais išlaikantį 13 laipsnių temperatūrą. Rūsyje – mažytis vyndarystės muziejus. Dabar pilis priklauso vyndarystės kooperatyvui, darančiam to paties pavadinimo saldųjį kilnųjį vyną. „Monbazillac“ vynai primena netoli gaminamus Soterno vynus, mat čia vynuoges taip pat paveikia „gerasis“ pelėsis botrytis cinerea. Intensyvios aukso spalvos, persikais, kriaušėmis, žolytėmis kvepiančių vynų galima paragauti čia pat pilies priestate, užkandus šviežiai ruoštu ančių kepenėlių paštetu – tobulas skonių derinys.

Beržerako apylinkės garsėja ir sausaisiais vynais. Daugiasluoksnę apylinkių dirvą palankiai veikia Dordonės upės drėgmė, karštos vasaros; šilti saulėti rudenys puikiai subrandina vynuoges. Keliaujame pas ekologinę vyndarystę propaguojantį Lucą de Conti, kurio šeimai priklauso vienas garsiausių regiono vyno ūkių – „Chateau Tour des Gendres“. Orchidėjomis apsodinto akmeninio namo kieme mus pasitinka pats p. Lukas ir tingus jo šuo. Atrodo, abu džiaugiasi atvykėliais iš nežinomos Lietuvos, o vyndarys dar ir drovisi savo prastos anglų kalbos. Į pagalbą ateina Margaux, vyndario dukra. Ji vedasi mus į šalia esantį vynuogyną, kantriai aiškina ekologinės vyndarystės pranašumus.

Apsaugoti vynmedžius nuo kenkėjų prisigalvojama visokiausių būdų: tarpuose sodinama žolės, kur kaupiasi parazitų, dauginama boružių, nes jos ėda kenkėjus, šalinamos žemutinės vynmedžių ataugos, per kurias augalas gali užsikrėsti nuo dirvos. Organiniu būdu auginamų vynmedžių šaknys, ieškodamos vandens, užauga iki 15 m, toks vynmedis tampa atsparesnis ligoms ir tvirtesnis. Su Margaux užsukame į buvusi ūkinį bokštelį (ūkis pastatytas ant X a. dvaro griuvėsių). Jame įsikūrusi vyninės administracija, o jo sienos tokios storos, kad išsijungia visų operatorių mobilusis ryšys. Lydimi traktoriuko, vairuojamo linksmuolio p. Luko sūnaus, einame ragauti vynų. Abrikosais, medumi, citrusais kvepiantys baltieji vynai priverčia aikčioti, o pipiriški, jaunų taninų raudonieji – galvoti apie jų potencialą brandinti. Staigmena – sulfitų beveik neturintis „Moulin des Dames“ vynas. Tokį padaryti gali tik aukščiausios klasės profesionalas, besilaikantis sterilios švaros ir sugebantis be konservantų apsaugoti vyną nuo neigiamo aplinkos poveikio. Vynas kvepia vyšniomis, raudonomis uogomis, vaisiais ir šiek tiek –  trumais. Juk šie paslaptingi grybai auga po ąžuolais, besišliejančiais prie „Moulin des Dames“ vynuogyno!

Pašteto karalystė

Pagaliau pajudame Beržerako link. Miestas išsidėstęs dešiniajame Dordonės krante. Teigiama, jog Beržerako apylinkėse žmonės apsigyveno prieš 3.500 m. Apylinkėse archeologų atkastuose grotuose ir olose galima pamatyti senųjų gyventojų piešinių, o Kromanjono (Abri de Cro-Magnon) oloje buvo atkasti pirmykščio žmogaus palaikai. Visais istoriniais tarpsniais regione buvo pristatyta gausybė pilių, tvirtovių, bažnyčių. Skaičiuojama, jog Dordonės departamente yra apie 1.000 pilių ir dvarų, dauguma jų išlikę privačiose rankose. Bene žymiausios ir lankomiausios pilys – Kastelno (Castelnaud–la-Chapelle), Komarko (Commarque), minėtoji Monbazijako, Beinako (Beynac), Birono (Biron). O privačiuose dvaruose šeimininkai laukia tik svečių „su rekomendacijomis“ arba iš anksto susitarus.

Įvažiuojame į miestą tik ką pasibaigus vasaros liūčiai. Nuprausta gotikinė Šv. Žako (Saint Jacques) bažnyčia, margaspalviai mediniais rąstais sutvirtinti namai, senasis uostas, naujoji Sirano de Beržerako skulptūra (kalbama, kad jai pozavo pats Gerard'as Depardieu) ir gėlės, gėlės , gėlės…Beržerakui net du kartus buvo suteiktas „Nacionalinio gėlių miesto“ vardas. Dairantis į parduotuvių iškabas ir kavinių dekoracijas nesunku suprasti, kokiais gardumynais garsėja šio miesto apylinkės. Kas trečia parduotuvėlė – foie gras karalystė, tarp jų įsispraudusios vyno krautuvėlės. O kavinukės „Cafe de Noix“ gėlynas nubarstytas lazdyno riešutų kevalais. Gražu, originalu ir praktiška – neželia piktžolės.

Jei nori savo akimis pamatyti, kaip auginamos antys ir žąsys, iš kurių mėsos ir subproduktų gaminami gardėsiai, verta leistis toliau už miesto – į fermas. Būtent šiame regione daromi geriausi paštetai, o naminės paukštienos kokybei neprilygsta kitų regionų produktai.

Sunku palikti Beržeraką, tad sopulį užkandę gabalu kepenėlių paštetu, nuplovę stiklu rožinio vietinio vyno, leidžiamės Monpazjė (Monpazier) link. 1284 m. statytas aukštų sienų supamas miestelis tvirtovė turbūt vienas gražiausių visoje Akvitanijoje. Turistinio sezono metu čia švenčiamos Viduramžių dienos, šurmuliuoja mugės, tačiau birželio pabaigoje palyginti ramu. Monpazjė gyventojų pasididžiavimas – viešbutis „Edward 1er“, jame ir apsistojame. Nuo XIX a. veikiantis šeimos viešbutis svečius lepina puikiu aptarnavimu, jaukiais kambariais, naminiais pusryčiais, baseinu, įspūdingais vaizdais pro langus.

Nepasidavę šeimininkų įkalbinėjimams vakarienės likti viešbučio restorane, viename populiariausių apylinkėse, einame ieškoti tiems patiems šeimininkams priklausančio restorano „Bistro 2“, esančio centre.  Restoranas įkurtas viduramžius menančiame name, vešliai apaugęs vijokliais. Priešais restoraną – XIII a. vartai, buvęs pagrindinis įėjimas į tvirtovę. Kasdienis miestuko gyvenimas – vyresni vaikai spardo kamuolį, mažyliai žliumbia, vyresnieji gauna už tai pylos nuo motinų; paaugliai kibina tokio pat amžiaus mergaites, senoliai sprendžia problemas sutūpę ant suolelių priešais aikštę – suteikia vakarienei žavesio.

Ragaujame taurėje patiektą ožkos sūrio kremą, vytintą anties krūtinėlę, sardines su pipirais, veršienos, svogūnų laiškų ir morkų troškinį riešutų aliejuje, keptą karvelį su   trumų padažu, braškių rabarbarų šerbetą... Tradiciniai produktai švieži, kasdien atvežami iš apylinkių, o patiekalai patiekiami originaliai ir moderniai, derinant produktų spalvas ir formas. Vynų korta konkreti ir aiški, vynai įvairių stilių, nors daugiausiai – vietiniai. „Bistro 2“ – šauni vieta, rekomenduočiau nedvejodama.

Kahoro didvyriai

Ryte sukame gilyn į Prancūzijos pietvakarius, Kahoro link. Miestas pastatytas Loto upės vingyje, apsuptas kalvų ir kalnelių. Skubame prie, pasak vietinių, – labiausiai fotografuojamo tilto Prancūzijoje. Septynių arkų tiltas turi vis dar veikiančią šliuzų sistemą. Centrinė gatvė Gambetta primena tipiškas Pietų Prancūzijos judrias gatves: apsodinta platanais, slepiančiais nuo saulės gatvės kavinukių lankytojus, pilna miestelėnų ir turistų, nardančių iš vienos parduotuvės į kitą.

Labiausiai Kahoro miestą ir aplink jį esantį regioną šlovina taninų itin gausus raudonasis vynas, kažkada vadintas „juoduoju Loto vynu“. Nuo XII a. jo buvo tiekiama Avinjono popiežiui stalui, sakoma, buvo vienas mėgstamiausių Rusijos caro Petro I vynų. Dabar Kahoro vynas patiria renesansą. Pagrindinė vynuogių veislė, suformavusi Kahoro vyno reputaciją – 'Malbec'. Dauguma šios veislės gerbėjų geriausia „Malbec“ augaviete vadina Mendosą Argentinoje, tačiau faktas tas, jog į Argentiną 1868 m. ji buvo atvežta būtent iš Prancūzijos. Kahoro 'Malbec' vynai pasižymi kietesniu, tvirtesniu charakteriu, asketišku vaisiškumu ir ypatinga mineralų koncentracija.

Jei Kahoras turi savo didvyrį, neabejotinai tai – vyndarys Pascalis Verhaeghe, šio vyndarystės regiono atgimimo įkvėpėjas. Tad važiuojame į jo ūkį „Chateau du Cedre“, pavadinto šimtamečio kedro, rymančio vyninės kieme, garbei. „Žvaigždė“ Pascalis  į „žvaigždę“ visiškai nepanašus: sodinasi mus į savo automobiliuką ir veža į vynuogynus. Kantriai aiškina apie jo vynuogynuose ribojamo derlingumo prasmę, ekologiškai auginamų vynuogių pranašumus, skirtumus tarp kaimyno ir jo vynuogynų. Nedidelėje salikėje ragaujame jo koncentruotų, taniniškų, svarių raudonųjų vynų, visą burną pripildančių mielo vaisiško skonio.

Kino filmai ir knygos mums, eiliniams mirtingiesiems, suformavo itin romantišką vyndarių gyvenimo įvaizdį. Tad nė kiek nesikuklinam, kai p. Paskalis pakviečia pietų savo namuose. Jo namas už kelių šimtų metrų nuo vyninės, pastatytas XIX a. pradžioje, tačiau įrengtas moderniai, funkcionaliai, jaukiai. Pasigendame įprasto daikto –  televizoriaus. Pasirodo, jis yra, bet atskiroje patalpoje. Užsimanei pažiūrėti, – ten ir eik, televizorius neturi trukdyti kitiems šeimos nariams. Paskalio žmona mikliai serviruoja stalą terasoje, neša vieną po kito patiekalus: salotas su vytinta kaimyno augintos anties krūtinėle, kito kaimyno užaugintos avienos ir savų daržovių troškinį, ką tik sunokusių abrikosų pyragą, gretimo kaimo sūrius ir, žinoma, „Chateau du Cedre“ vynus. Tai bent! Jei kasdien čia taip pietaujama ir vakarieniaujama, laiko televizoriui tikrai nelieka, o vaizdas, atsiveriantis nuo terasos, tarsi patvirtina, jog vyndarių gyvenime romantikos netrūksta.

Apimti palaimos dėkojame p. Pascalio šeimai ir važiuojame į žavųjį Sarla la Kaneda (Sarlat - la-Canéda) miestą, sakytum, – natūralią filmo apie viduramžius dekoraciją. Siauri skersgatviai, akmeninėmis detalėmis dekoruoti namai, paslaptingi takai tarp kiemų, įkaitusių nuo saulės akmenų tvoros… Šiam miesteliui pažinti, išragauti vietos gardumynus reiktų bent kelių dienų. Tad nejučiomis imame dėliotis būsimos kelionės planus.

***

Šaltinis: www.verslozinios.lt Tekstas skelbtas dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“ rugsėjo 30 d.

Griežtai draudžiama HORECAGURU.LT paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti HORECAGURU.LT kaip šaltinį.
Vardas:
Vertinimas:
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Komentaras:
 
Vartotojų sritis
Renginių ir parodų kalendorius
<< Lapkritis 2014 >>
PATKPnŠS
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
       
Paieška
  kontaktai   |   reklama   |   taisyklės   Interneto svetainių kūrimas: ITGroup.lt