SPA
LT | EN
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
2015-08-22
Istorijų, kaip pomėgis tapo sėkmingu verslu, yra ne viena. Gintaras Sinkus, darantis vaisių ir uogų vyną Juodalaukių kaime, Zarasų pašonėje, sako, kad mėgstamas jo užsiėmimas į verslą dar neišaugo, tačiau vynai kelią į platesnį pasaulį jau prasimušė.


Apie Gintaro Sinkaus vynus (prekių ženklas skamba kitaip – „Gintaro Sino“), tiksliau, jo daromą obuolių ledo vyną, šių metų pradžioje papasakojo vyno žinovas – dr. Jurgis Šliogeris. Ledo vynas iš obuolių? Kodėl gi ne, tąsyk pamaniau, – kas gi nėra matęs žiemop ant šakų kabaluojančių sušalusių obuolių.

Pokalbį su p. Gintaru vis dėlto pradėjome nuo verslo. „Verslas turi dvi puses: investicijas ir grąžą. Ar iš vyndarystės kada nors susikrausiu pinigų, žiūrint iš verslo pusės? Gal ir susikrausiu, bet kol kas traukinukas juda į vieną pusę“, – sako p. Gintaras, MB „Lietungė“ vadovas. Duoną tuo tarpu jis valgo iš kitko: p. Sinkus yra plastikinių apdailos medžiagų gamybos bendrovės UAB „Lėdis“ Zarasuose generalinis direktorius. „Mano padėtis dvilypė: turiu rimtą verslą, jis intensyvus ir verčia intensyviai dirbti. Kalbėdamas apie vyndarystę, verslo sampratos jai nenorėčiau taikyti. Ji, mano galva, yra laisvesnis, malonesnis užsiėmimas. Ji radosi iš mano hobio ir norėčiau, kad liktų hobis, nesiejamas su pinigine grąža“, – kalba p. Gintaras.

Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – VGTU) jis baigė autotransporto ekonomikos specialybę. Tačiau, pasakoja, ūkininkavo, augino gyvulius, sėjo ir pjovė. „Iš pradžių visko teko imtis, iš ko buvo galima verstis“, – šypteli pašnekovas.

Lietuviškas, bet ne vaisiukas

Spausti vynus p. Gintaras pradėjo neseniai. Daryti pardavimui – nuo pernykščio derliaus, pardavinėti – šių metų žiemą. Turi licenciją kasmet pagaminti 10 t vyno, t. y. 13.000–15.000 butelių, priklausomai nuo talpos. Paklaustas, kaip užsikabino už vaisių ir uogų vyno, jis šypsosi, – ne, jaunystėje vaisiuko garaže nedarė, apskritai prieš alkoholį buvo stipriai nusiteikęs ir pirmą kartą jo paragavo gal perkopęs 30-metį.

„Kiti prisimena – buvo toks „Gintaro krantas“ ir kitokie vynai, alus, o aš nesu ragavęs tų laikų gėrimų“, – juokiasi pašnekovas. Šiemet jis pirmąkart dalyvavo parodoje „Vyno dienos“ ir, pasakoja, kol stendo lankytojai neparagaudavo jo vyno, žiūrėjo labai skeptiškai: a, lietuviškas vynas, vaisiukas...

„Atvirai sakant, prieš kelerius metus mane intrigavo vienas straipsnis: vienas vyno guru parašė, kad lietuviškas vynas yra beviltiškas. Pamaniau, negi tikrai taip?“ – dėsto p. Gintaras. Rūsyje jis jau pasidarydavo vyno (nes nemėgsta alaus, nors ir šio tamsaus, „Guinness“ tipo, pasidaro didesnėms šeimos šventėms), taigi pabandė įrodyti, kad ne toks jau tas lietuviškas vynas beviltiškas. Pamatė, kad jam tai patinka ir sekasi.

„Visą laiką sakau sau: jei kas nors sekasi, tai ir užsiimk tuo. Jei nesiseka, bandyk daryti ką nors kita. Kalbant apie vyną, jaučiu, kad pradedu suprasti jo prigimtį. Nepasakyčiau, kad galiu valdyti gamybos procesą, bet jau įsivaizduoju, kaip jis vyksta ir ko iš to galiu tikėtis“, – kalba, anot jo paties, zarasiškis nuo Kauno.

Vyninė – per metus

Vyndarys pasakoja per savo 50-metį, tai buvo žiemą, pagalvojęs: „Gintarai, labai jau greit laikas bėga, gali neužtekti, reikia pradėti, nes vėliau liks tik pasakojimai.“ Vos tik atšilo, pradėjo vyninės statybas.

Pamatęs, kad žodis tampa kūnu, nuvažiavo apsižiūrėti į Moldovos, Ukrainos, Bulgarijos vyno ūkius, mat neturėjo iliuzijų, kad reikėtų pradėti nuo Italijos ar Prancūzijos. „Turiu liežuvį, šnekėti moku. Kai ieškojau įrangos, paprašiau, kad mane nuvežtų parodyti, kur ji stovi, kaip veikia, taip atsirado vyninės vizija. Pasidariau projektą, pritaikiau turimas patalpas. 2013 m. pradžioje tvirtai nusprendęs, kad darysiu vyną, lapkritį jau turėjau licenciją“, – dėsto p. Gintaras. Tuoj pat priduria, kad nuo tų metų tapo dar didesniu Lietuvos patriotu, nes licenciją gavo civilizuotai – be jokių pažinčių, jokių papildomų pastangų, pakako internetu užpildyti dokumentus.

Pono Gintaro vyninė – maža „tikros“ vyninės kopija: laboratorija, vyno fermentavimo, brandinimo patalpos, išpilstymo, etikečių klijavimo įranga.

Į platesnius vandenis

Sekasi jam neblogai: „Gintaro Sino“ vynais prekiaujama specializuotose vyno parduotuvėse, bemuičių prekių parduotuvėse Vilniaus oro uoste, jie įtraukti į kelių sostinės restoranų vynų kortas, tačiau apsisukimų didinti vyndarys neketina. Tarptautinių kontaktų atsiranda per bemuites parduotuves, – taip jis sulaukė kvietimo pristatyti savo vynus Milane, pasaulinėje parodoje „Expo’2015“ rengiamoje Vyno dienoje. Taip jį susirado įmonė, JAV prekiaujanti lietuviškais produktais.

„Kiek tų kontaktų bus, į ką jie išsiplėtos, parodys laikas. Nežinau, kiek pasauliui įdomus vaisių ir uogų vynas, bet net jei poreikis būtų labai didelis, esu sau davęs žodį neišeiti iš šitų patalpų, t. y. kitų nestatyti, gamybos pajėgumo neplėsti. Kiek čia sugebėsiu pagaminti vyno, tai ir bus mano riba, o vyndarystė – pirmiausia hobis, tik paskiau – verslas“, – tikina p. Gintaras. Anot jo, jauni žmonės, kurdami verslą, svajoja pasiekti kuo didesnį mastą, ir jis pats anksčiau taip manė. Dabar, priešingai, nori turėti kompaktišką šeimos vyninę, kuri teiktų malonumą, pilnatvę, ir kalba ne apie pinigus.

Savas skonis svarbiausia

Pagrindinis ir vienintelis ūkio vyndarys, sako p. Gintaras, yra jis pats. „Arūnas Starkus kalbino mane į someljė mokyklą... Bet aš turiu savo viziją, savo skonį. Ar baigęs tuos mokymus išmanysiu apie vynus? Taip, be abejo. Bet ar neprarasiu savo – kaimiško, specifinio skonio? Nežinau. Dabar darau tai, kas man išeina ir ko aš noriu“, – svarsto pašnekovas.

Jis sako mėgstantis gerus sausus vynus ir siekiantis daryti būtent tokius. „Sausas vynas man yra vyndario sugebėjimų rodiklis. Tai kaip nuogas žmogus – be makiažo, be drabužių, toks, koks yra tikras“, – kalba p. Gintaras. Jo mėgstamiausias – sausas rožinis aviečių ir obuolių, šio vyno pagyrimai jam itin glosto širdį. „Šiokiu tokiu įvertinimu“ pašnekovas vadina tai, kad neseniai tituluotas someljė Narimantas Miežis į restorano „Telegrafas“ vyno kortą greta „Gintaro Sino“ ledo vyno įtraukė ir rožinį.

Darydamas sausą uogų ir vaisių vyną jis siekia, kad skoniu šis būtų kuo artimesnis vynuogių vynui. Ne kopijuoja, bet stengiasi „paslėpti“ avietes, obuolius. Saldžiajame ledo vyne, priešingai, stengiasi kuo labiau išryškinti natūralų obuolių, aviečių skonį.

Juodalaukiuose ragavome du iš penkių p. Gintaro daromų vynų – sausą aviečių ir obuolių bei pusiau saldų juodųjų serbentų. Pirmajame obuoliai išties „paslėpti“. Aviečių skonis juntamas, tačiau lengvas, grynas, aklomis ragaudamas išties gali suabejoti, ar tai ne koks rožinis iš Provanso.

Juodųjų serbentų vyne žaliavos nepaslėpsi, o ir nereikia, – ši klasikinė vyno uoga labai intensyvi. Vynas turi gerą saldumo ir rūgšties balansą, stiprų uogų poskonį, šiek tiek vanilės, mat brandintas su ąžuolo trinkelėmis.

Ar iš ledo tas skanumas

Vis dėlto labiausiai, bent kol kas, p. Gintaras išgarsėjo su savo ledo vynu. Prakalbus apie jį, vyndarys prisimena savo mokytoją, kuri vis mėgdavusi sakyti, kad ne šventieji puodus lipdo. „Ji buvo teisi. Ir aš su metais suprantu, kad nėra produktų, kurių žmogus negalėtų padaryti. Ir ledo vynas juk – ganėtinai sudėtingas, neprognozuojamas. Dariau jį užrištomis akimis ir kol neperpratau, kelis kartus tragiškai nepavyko“, – pasakoja p. Gintaras. Sunkiausia buvo susidoroti su oksidacija. Juk perpjautas obuolys oksiduojasi ir netrukus ima ruduoti. O čia – obuoliai sušalę, tad padaryti vyną skaidrų, šviesų, gintarinį pasirodė nemenka užduotis.

„Pirmiausia, – aiškina vyndarys, – negalima leisti, kad vaisiai oksiduotųsi. Sultis tenka spausti labai greitai, visa kita daryti taip pat greitai.“ Kita problema – likutinio cukraus kiekis. Ledo vyne cukraus turi būti daug, nuo 120 iki 180 g/l. Tad fermentacijos pradžioje misa yra tiek saldi, kad mielės net nenori jos „valgyti“. Norint išgauti kuo daugiau aromatų, reikia atidžiai sekti fermentavimo temperatūrą. „Žodžiu, klausimų dar labai daug, atsakymus į juos norėtųsi ir pačiam sužinoti“, – diplomatiškai sako p. Gintaras, kai imu klausinėti gamybos detalių.

Natūraliai saldus ledo vynas daromas iš sušalusių vynuogių, turinčių ne mažiau kaip 26–30% cukraus bendroje vynuogės masėje. Sušalusios uogos (arba obuoliai) spaudžiamos presu, o ledo kristalėliai pašalinami su išspaudomis. Trumpai tariant, lieka koncentruotos sultys. Tokį vyną gamina vokiečiai ir austrai, Kanadoje jis vadinamas „Icewine“, Čekijoje – „Ledove vino“. „Vin de glace“ gamina ir prancūzai, net italai.

„Įsivaizduokit, kad uogos sušaltų Italijos vynuogynuose, reikia gal savaitės minusinės temperatūros. O žmonėms reikia istorijų, todėl ir pasakojamos pasakos, kaip sušalusios vynuogės skinamos dar saulei nepatekėjus“, – juokiasi p. Gintaras. To, kur sušąla obuoliai „Gintaro Sino“ vynui, jis nesureikšmina.

„Koks skirtumas, kur jie sušalo – ant šakos ar kameroje, vyno tai nemenkina. Darbo, įdirbio, tų visų dalykų, kurių reikia, kad jis rastųsi, ir taip per akis“, – gūžteli p. Gintaras. Ir nors jo kaina, anot pašnekovo, „neadekvačiai aukšta, 20 Eur“, jis yra perkamiausias, išskirtinis vyninės produktas.

Visą žaliavą p. Gintaras perka, mėlynes – iš vietos gyventojų. „Reikalingo kiekio, – nusijuokia pašnekovas, – su krepšeliu miške neprisirinksi.“ Ūkyje pasodintas eksperimentinis vynuogynas – prie vyninės, ant kalvelės, auga 600 vynuogių sodinukų, gal 20 veislių. Kol kas jie tik karpomi, kad sustiprėtų vynmedžių šaknys, kas iš jų bus, parodys laikas.

Viską kuria pats

Uogų ir vaisių derinius p. Gintaras kuria pats, pats kupažuoja, eksperimentuoja. „O kaip kitaip, – nustemba, kai pasitikslinu, ar ir laboratorijoje pats dirba. – Jei ką nors darai, turi perprasti visą procesą. Man viskas įdomu – ir išpilstymas į butelius, ir jų pakavimas. Bet tai techninis darbas, jį gali atlikti bet kas kitas.“

Ponas Gintaras kuria ne tik vyną. Grakštaus dizaino etiketės su stilizuota žirgo galva – irgi jo darbas.

 

„Bandžiau dirbti su dizaino įmonėmis, bet supratau, kad gal esu per karštas, o galbūt dizaineriai labai ambicingi. Dabar tiesiogiai dirbu su spaustuve ir įvaizdį kuriame bendromis jėgomis“, – kalba pašnekovas. Jis kadaise fotografavo, yra neblogai išmokęs dirbti „fotošopu“, tad savo jėgomis pasitiki.

„Visiems nepatiko mano pusiau saldaus vyno etiketės, o man jos patinka – kaimiško stiliaus“, – prisipažįsta p. Gintaras.

Paklaustas, ar yra vyninėje darbų, kuriuos patiki kitiems, šypteli: „Esu perfekcionistas.“

Tai beveik atsakymas.



Informacijos šaltinis: http://vz.lt/


Griežtai draudžiama HORECAGURU.LT paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti HORECAGURU.LT kaip šaltinį.
Vardas:
Vertinimas:
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Komentaras:
 
Vartotojų sritis
Renginių ir parodų kalendorius
<< Lapkritis 2017 >>
PATKPnŠS
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Paieška
  kontaktai   |   reklama   |   taisyklės   Interneto svetainių kūrimas: ITGroup.lt